BBC žurnalistas Justinas Rowlattas, laidoje „Newsnight“ atliekantis „etiškojo žmogaus“ vaidmenį, mėnesiui tapo veganu, idant išbandytų, kaip tai paveiks jo sveikatą, gyvenimo būdą ir anglies pėdsaką (objektyviai apskaičiuojamą įvertį, kiek žmogaus veikla prisideda prie globalinio atšilimo).

Po mėnesio gydytojai palyginę Justino tyrimus su tyrimais, atliktais prieš eksperimentą, nustatė, kad žymiai pagerėjo jo cholesterino rodiklis, tačiau hemoglobinas priartėjo prie apatinės normos ribos. Žmonos klausiamas, kokios neigiamos veganizmo pasekmės Justinas pastebėjo, kad šiek tiek padidėjo dujų išsiskyrimas, bet ne tiek, kad pranoktų gyvulių išskiriamą kiekį

Reportaže, į kurį veda žemiau esanti nuoroda, Justinas aptaria veganiškos mitybos ypatumus, patirtus savo kailiu, ir domisi žemės ūkio poveikiu šiltnamio dujų išlakų (emissions) kiekiui.

http://news.bbc.co.uk/1/hi/programmes/newsnight/7433753.stm

Žodį „filosofinis“ asmeniškiems neprofesionaliems (filosofų atžvilgiu) apmąstymams apibūdinti, manau, leistina tik atvirai perspėjus skaitytoją, kad toliau esanti argumentacija jokiu būdu nepretenduoja būti tiesioginė išvada iš, sakykim (su tikslu pasirodyti, kad lankei filosofijos paskaitėles), neoplatonikų ar egzistencialistų mąstysenos principų. Čia, filosofiškumą pastatau tarsi dualų polių emociniams argumentams (jei juos apskritai galima vadinti argumentais). Taigi šiuos skirtingus tipus priežasčių, kodėl neverta kelti skausmo gyvūnams dėl fizinių poreikių tenkinimo ir patogumų.

*** Tuščiažodiškos įžangos pabaiga ***

Ne kartą diskutuodamas apie vegetarizmą nu nevegetarais (su vegetarais kažkaip net neprireikia diskutuot) priėjau prie klausimo, kurį pats sau kėliau: ar iš užuojautos gyvūnams nereiktų daryti nuoseklios išvados, kad negerai yra ir vartoti augalus, kadangi jie taip pat gyvi. Protiškai nebloga mintis, tarp augalų ir gyvūnų panašumų matyt daugiau nei tarp augalų ir negyvosios gamtos. Tačiau dabar, „prispaustas“ tokio argumento aš drąsiai kloju desperatiškai skambantį argumentą „man augalų negaila“. Ir esu tikras, kad tai ne ką svaresnis argumentas nei kategoriškas vegetarizmo išplėtimas iki būtinybės misti tik vandeniu druska ir saule. Išties, juk visa ko esmė šitose diskusijose yra gailestis, užuojauta – emocijos, taigi kodėl negrindus jomis ir požiūrio kitais klausimais. Net jei remdamiesi biologinėmis-evoliucinėmis teorijomis tarsime, kad emocijos yra logiškai ir racionaliai priešistorinio vystymosi tūkstantmečiuose atsiradusi organizmo (šiuo atveju – žmogaus) savybė, tai nesudaro pagrindo drausti argumentą „užjaučiu – neskriaudžiu, neužjaučiu – ignoruoju“.

Kita vertus, į argumentavimo centrą pastačius emocijas, vargiai įtikinsi žmogų veikti prieš gyvūnų išnaudojimą, jei jis nuoširdžiai pats sau gali pasakyti, kad žinodamas apie tokį išnaudojimą nejaučia gailesčio. Įsivaizduokime, kad paklausiame kokio nors Tomo: „Tomai, ar tau negaila kiaulių, kurios nuo gimimo nemato dienos šviesos ir žalumos, o užaugusios laikomos tokiame ankštame garde, kad negali apsisukti.“ – „Ne, negaila“, guviai atsako Tomas ir toliau karposi nagus. Jis bent jau neveidmainiauja.

Tačiau, būdamas (ar būdami) gyvūnų pusėje, mes norime sumažinti prievartos kiekį šiame pasaulyje (juk pagrindinis noras – ne veidmainystę išravėti) ir dėl to bandome prie problemos prieiti pro kitus vartus. Mūsų visuomenė susideda iš įvairaus emocingumo žmonių. Skiriasi ir užuojautos objektai: vaikai, seni žmonės, gyvūnai, kultūrinis paveldas, neįgyvendinti žmonių talentai, tautiškumas. Kiekvienas jausmingas asmuo jaučia, ko jam labiausia gaila, kai tai yra naikinama ar niokojama. Tačiau tokia įvairialypė visuomenė sugeba gan darniai sugyventi ir prisilaikyti bendrų taisyklių: įstatymų, papročių, ir kt. Pastarosios taisyklės kyla iš ne tokio gausaus būrio principų, vertybių, kurie dažnai būna sukoncentruojami į trumpas, palyginti su išvestinių taisyklių gausybe, ir įtaigias formuluotes, pvz., konstitucija, 10 dievo įsakymų, komunistų partijos manifestas. Dar neturėtų būti aišku, kur lenkiu, todėl paprašysiu kantrybės.

Taigi, visuomenė yra susiformavusi vertybes. Apžvelgiant civilizacijos įstoriją, panašu, kad vertybės vystosi, gausėja ir vis labiau kontroliuoja mūsų gyvenimą, kitaip sakant, mes įgyjam vis daugiau reikalavimų sau. Nors iš vienos pusės tai – suvaržymas, iš kitos – pakylėjimas. Vertybės, galbūt sutiksite, – žmoniškumo požymis. Ir, reikia manyti, siekdami tobulėti, kas mus bevestų – Dievas, smalsumas ar baimė išnykti – žmoniškumą mes norėtume auginti.

O dabar apie labai konkretų aukščiau išvesto požiūrio pritaikymą. Pastebėkime, kaip į mūsų visuomenės vertybių sąrašą palaipsniui atėjo tolerancija silpniesiems ir jų lygiateisiškumas. Taip garbinamojoje Atėnų demokratijoje pilnaverčiai piliečiai buvo tik dalis vyrų. Kiti – vergai, moterys – buvo kito visuomeninio lygmens veikėjai. Taurūs ir širdį glostantys istorijos puslapiai apie vergovės panaikinimą, turto cenzo panaikinimą balsavimui, baudžiavos pabaigą, moterų teises balsuoti ir gauti išsilavinimą, socialinės apsaugos gimimą, medicinos progresą. Didelė dalis šių žmonijos progreso apraiškų nenaudingos ekonomiškai (o gal ir emociškai) dominuojančiai klasei, bet vis dėl to įvyko.

Pasitaikė radikaliai alternatyvių ideologijų, kurios skatino atsikratyti neįgaliaisiais, skatinti stipriųjų reprodukciją, laimėti kovoje už būvį prieš silpnesnius, šiuos fiziškai naikinant. Net jei ši labai konkrečiai įvardinama ideologija buvo idealistinė, o ne pagrįsta ekonominiais interesais ir asmeninėmis ambicijomis, esame prieš faktą, kad ji neišgyveno ir buvo tradicinių vertybių atstovų nugalėta. Tai verčia manyti, jog žmoniškumas yra tipiška žmogaus savybė, ir vystydamasis žmogus ją labiau įgyvendina.

Todėl aš nematau, kodėl dėsningai besivystanti žmonija nepaaukotų dalies savo ekonominės santvarkos, kad į užjaučiamųjų ir globojamųjų sąrašą nepriimtų dar vienos silpnesniųjų klasės – gyvūnų. Kadaise buvę natūralūs priešai ar rimti konkurentai dėl maisto, dabar jie yra išnaudojamųjų pozicijoje, ir gyvenantis visuomenėje žmogus, turintis namą, telefoną, šautuvą policininko rankose, baimę gyvūnams jaučia ne taip jau dažnai. Pasitikrinkime savo emocijų stalčių: jei ten nebėra baimės, ar šalia yra pasigėrėjimas, meilė ir užuojauta?

Ką tik įdomų dalyką aptikau. Pasirodo po Spalio revoliucijos bolševikų valdžia uždraudė vegetarizmą, labai svariai argumentuodama „vegetarizmas yra pseudomokslinė teorija, buržuazinis pasaulėvaizdis, kenksmingas tarybiniam žmogui“. Per maždaug 10 metų visos vegetarų draugijos buvo panaikintos, o kai kurie vegetarai dėl savo įsitikinimų ir pasaulėžiūros atsidūrė už grotų. Tarybų sąjungoje vegetarai vėl ėmė oficialiai veikti tik 1989 metais.

Turint omeny, kad sovietinė akademija negalėjo rengti gydytojų ir mitybos specialistų, kurie būtų visiškai informuoti apie pilnavertės vegetariškos mitybos galimybes (o tuo galima įsitikint, išgirdus įspėjimų senoj geroj savo apylinkės poliklinikoj, kad, vaikeli, susigadinsi sveikatą), nieko nuostabaus, kad Lietuvoje kol kas vegetarų tiek mažai.

Galintiems skaityti rusiškai, šio „post’o“ informacijos šaltinis:

http://www.ecoethics.ru/m6.3/x37.html

Net pats nežinojau tokio nesmagaus fakto, kad vasarą pripratintos gauti maisto iš turistų gulbės nusprendžia neišskristi žiemoti ir dėl to dažnai pražūva:

http://lggd.lt/node/177 

Ar veganams stinga maistinių medžiagų?

Neišsilavinę žmonės dažnai gąsdina nenorinčius valgyti gyvulinės kilmės maisto tuo, kad jie pakenks savo sveikatai. Truputį paskaitę (ar prisiminę biologijos pamokas) žmonės sunerimsta, kad veganas gali stokoti kai kurių būtinų medžiagų. Pateiksiu kelis pavyzdžius, tai neigiančius.

Baltymai

Baltymų (konkrečiai taip vadinamų deficitinių aminorūgščių, kurių iš kitų medžiagų nepasigamina žmogaus organizmas) galima gauti iš ankštinių augalų, riešutų, sėklų (pvz moliūgų, saulėgrąžų), kopūstinių augalų (brokoliai, žiediniai kopūstai); ankštinių netgi lietuvoje jų yra nemažai rūšių: sausi ar konservuoti – sojos pupelės bei iš jų pagaminti produktai, lęšiai, margosios pupelės, raudonosios pupelės, žirniai, pupos, baltosios pupelės (labiausiai pažįstamos); švieži – šparaginės pupelės (žalios ir geltonos), žirniai. Tiesa, ne visi ankštiniai augalai turi vienodą kiekį baltymų, būtina įvairi dieta.

Geležis

Lietuvoje parduodamose produktuose daugiausia geležies turi: pistacijos, anakardžių riešutai, lęšiai, turtinga (nesijotų miltų) duona, sezamo sėklos, džiovinti abrikosai, špinatai, bei krūva kitų dalykų. Be to, įsisavinimą palengvina maiste esančios tam tikros rūgštys: vitaminas C, obuolių rūgštis, citrinos rūgštis (jų yra šviežiuose vaisiuose bei daržovėse), tačiau stabdo juodoje arbatoje ir kavoje esantys taninai, todėl patartina šiuos gerti bent valanda po valgio.

Kalcis

Kalcio trūkumu grasinama nevartojantiems pieno produktų. Čia aš pateiksiu vertimą vieno straipsnelio ištraukos, kurį siunčiau savo mamai, kad nesijaudintų dėl mano kaulų

Klaidingai manoma, jog pieno produktai apsaugo nuo kaulų išretėjimo. Šalyse, kur pieno produktai iš esmės nevartojami, iš tiesų osteoporozė yra retesnis reiškinys nei JAV. Tyrimai parodė, jog pieno produktai turi labai mažai įtakos osteoporozės išsivystymui. Harvardo „Auklių sveikatos tyrime“ (13) naudota informacija per 12 metų gauta iš 78000 moterų, bei nustatyta, jog pienas neapsaugojo nuo kaulų lūžių. Be to, tos, kurios gėrė po tris stiklines pieno per dieną, patyrė daugiau lūžių, nei gėrusios pieną retai. (14)

Yra daug gerų kalcio šaltinių. lapiniai kopūstai (angl. kale, lenk. jarmuż), brokoliai, kitos žalios lapinės daržovės turi kalcio, kuris lengvai pasisavinamas organizmo. Nesenas tyrimas, aprašytas Amerikos klinikinės mitybos žurnale (American Journal of Clinical Nutrition) nustatė, jog kalcio pasisavinimas iš lapinių kopūstų yra efektyvesnis nei iš pieno. Išvadose teigiama „žalumynai, tokie kaip lapiniai kopūstai gali būti laikomi tokiu pat geru dalyku kaip pienas, kalcio pasisavinimo požiūriu“ (15). Pupelės taip pat turi daug kalcio. Apelsinų sultys su priedais suteikia daug kalcio skaniu pavidalu. (16)

Kalcis yra tik vienas iš daugelio veiksnių, lemiančių kaulų būseną. Kiti yra hormonai, fosforas, boras, fiziniai pratimai, rūkymas, alkoholis ir vaistai (17-20). Baltymai taip pat svarbūs kalcio balansui. Dietos, turinčios daug baltymų, ypač gyvulinės kilmės, skatina kalcio netekimą (21-23).

Aukščiau pasitaikantys skaičiai atitinka nuorodas į šaltinius cituojamame straipsnyje [2].

Taigi matyt Lietuvoj išganingųjų lapinių kopūstų įsigyti nėra lengva, bet yra kitų kalcio nemažai turinčių produktų: džiovintų figų, migdolų, sojos produktų, petražolių, braziliškų riešutų, turtingos (nesijotų miltų) duonos.

Atsargiai: nesirūpinimas dieta – pavojus sveikatai

Kai kurioms maistinėms medžiagoms veganai privalo skirti ypatingą dėmesį, idant išvengtų tragiškų pasekmių. Gyvybiškai svarbus yra vitaminas B12 (ciankobalaminas), kurio vienintelis garantuotas šaltinis – papildai ar maisto produktai praturtinti vitaminu B12. Vitamino B12 gamtoje negamina netgi gyvūnų organizmai, jis atsiranda iš tam tikrų mikrobų veiklos. Šie mikrobai naudojami ir B12 papildų gamybai, dėl to papildų kilmė leidžia veganams juos vartoti.

Veganiškos dietos detalėmis būtina domėtis, jei augaliniu maistu apsiriboja vaikai ar nėščios moterys, kadangi įvairių medžiagų poreikis šiais atvejais yra kitoks, o nepilnavertė mityba gali sukelti sveikatos sutrikimus ir apsigimimus.

Paruošta daugiausia pagal
[1] http://www.vegansociety.com/html/food/nutrition/ ir
[2] http://www.pcrm.org/health/Info_on_Veg_Diets/milk.html

Kadangi pirmas įrašas ypatingas tik tuo, kad nugrims į užmarštį pirmas, nejaučiu įsipareigojimo jį išdėstyti įdomiau, nei įdomiai.

Šiemet Kembridže besimokydamas matematikos klausausi patarimų, kaip rašyti mokslinius straipsnius. Vienas iš principų – nebandyti pirmame puslapyje išdėstyti sausų bendrybių, o sudominti skaitytoją paprastais pavyzdžiais, esminių dalykų atskirais atvejais. Pabandom šitą gudrybę pritaikyti ne matematikai o pasvarstymams apie mums lengvai pasiekiamą gyvąją gamtą…

Manau, paklausęs penkių pažįstamų, ar jie myli gamtą, iš daugiau nei pusės gausi atsakymą, kad taip. Bet pasigilinęs į tai, kaip jie suvokia gamtos mylėjimą, daugumą išbrauktum iš sąrašo. Aktyviausi „gamtos mylėtojai“ tuomet, kai šilta, nėra darbo ir nelyja. Tuomet pamylėti gamtą smagiausia pvz., miškingoje paežerėje ant „degiuoju skysčiu“ įkurto laužo kepant Sus scrofa domesticus raumenis, išmirkytus rūgštyje. Arba su garbingu užsienio diplomatu nudobti ką nors, kas juda, neužsitraukiant baudžiamosios atsakomybės. Pasivaikščioti po išgenėtą ir išravėtą dvaro parką. Prasinešti skardžiabalsiu vandens motociklu išilgai Margio.

Paprastas pastebėjimas: visi paminėti (ir dauguma nepaminėtų) gamtos „mylėjimo“ būdai išties yra meilė malonumams. Maloniems pojūčiams, kuriuos teikia žalia spalva, degančios malkos, teškantis vanduo, skanus kąsnis ir pan. Prisiminus, kad egzistuoja kita meilės samprata – noras, jog mylimajam būtų gera, noras jo netrikdyti, jį saugoti ir padėti – kyla klausimų. Ne tik, ar minėti pavyzdžiai turi kiek nors meilės požymių, bet ar padoriai mes sau atrodome iš šalies, leisdami sau tokiu būdu „pailsėti nuo susivaržymo ir pasimėgauti gyvenimu“.