Kadangi pirmas įrašas ypatingas tik tuo, kad nugrims į užmarštį pirmas, nejaučiu įsipareigojimo jį išdėstyti įdomiau, nei įdomiai.
Šiemet Kembridže besimokydamas matematikos klausausi patarimų, kaip rašyti mokslinius straipsnius. Vienas iš principų – nebandyti pirmame puslapyje išdėstyti sausų bendrybių, o sudominti skaitytoją paprastais pavyzdžiais, esminių dalykų atskirais atvejais. Pabandom šitą gudrybę pritaikyti ne matematikai o pasvarstymams apie mums lengvai pasiekiamą gyvąją gamtą…
Manau, paklausęs penkių pažįstamų, ar jie myli gamtą, iš daugiau nei pusės gausi atsakymą, kad taip. Bet pasigilinęs į tai, kaip jie suvokia gamtos mylėjimą, daugumą išbrauktum iš sąrašo. Aktyviausi „gamtos mylėtojai“ tuomet, kai šilta, nėra darbo ir nelyja. Tuomet pamylėti gamtą smagiausia pvz., miškingoje paežerėje ant „degiuoju skysčiu“ įkurto laužo kepant Sus scrofa domesticus raumenis, išmirkytus rūgštyje. Arba su garbingu užsienio diplomatu nudobti ką nors, kas juda, neužsitraukiant baudžiamosios atsakomybės. Pasivaikščioti po išgenėtą ir išravėtą dvaro parką. Prasinešti skardžiabalsiu vandens motociklu išilgai Margio.
Paprastas pastebėjimas: visi paminėti (ir dauguma nepaminėtų) gamtos „mylėjimo“ būdai išties yra meilė malonumams. Maloniems pojūčiams, kuriuos teikia žalia spalva, degančios malkos, teškantis vanduo, skanus kąsnis ir pan. Prisiminus, kad egzistuoja kita meilės samprata – noras, jog mylimajam būtų gera, noras jo netrikdyti, jį saugoti ir padėti – kyla klausimų. Ne tik, ar minėti pavyzdžiai turi kiek nors meilės požymių, bet ar padoriai mes sau atrodome iš šalies, leisdami sau tokiu būdu „pailsėti nuo susivaržymo ir pasimėgauti gyvenimu“.
