Žodį „filosofinis“ asmeniškiems neprofesionaliems (filosofų atžvilgiu) apmąstymams apibūdinti, manau, leistina tik atvirai perspėjus skaitytoją, kad toliau esanti argumentacija jokiu būdu nepretenduoja būti tiesioginė išvada iš, sakykim (su tikslu pasirodyti, kad lankei filosofijos paskaitėles), neoplatonikų ar egzistencialistų mąstysenos principų. Čia, filosofiškumą pastatau tarsi dualų polių emociniams argumentams (jei juos apskritai galima vadinti argumentais). Taigi šiuos skirtingus tipus priežasčių, kodėl neverta kelti skausmo gyvūnams dėl fizinių poreikių tenkinimo ir patogumų.
*** Tuščiažodiškos įžangos pabaiga ***
Ne kartą diskutuodamas apie vegetarizmą nu nevegetarais (su vegetarais kažkaip net neprireikia diskutuot) priėjau prie klausimo, kurį pats sau kėliau: ar iš užuojautos gyvūnams nereiktų daryti nuoseklios išvados, kad negerai yra ir vartoti augalus, kadangi jie taip pat gyvi. Protiškai nebloga mintis, tarp augalų ir gyvūnų panašumų matyt daugiau nei tarp augalų ir negyvosios gamtos. Tačiau dabar, „prispaustas“ tokio argumento aš drąsiai kloju desperatiškai skambantį argumentą „man augalų negaila“. Ir esu tikras, kad tai ne ką svaresnis argumentas nei kategoriškas vegetarizmo išplėtimas iki būtinybės misti tik vandeniu druska ir saule. Išties, juk visa ko esmė šitose diskusijose yra gailestis, užuojauta - emocijos, taigi kodėl negrindus jomis ir požiūrio kitais klausimais. Net jei remdamiesi biologinėmis-evoliucinėmis teorijomis tarsime, kad emocijos yra logiškai ir racionaliai priešistorinio vystymosi tūkstantmečiuose atsiradusi organizmo (šiuo atveju - žmogaus) savybė, tai nesudaro pagrindo drausti argumentą „užjaučiu - neskriaudžiu, neužjaučiu - ignoruoju“.
Kita vertus, į argumentavimo centrą pastačius emocijas, vargiai įtikinsi žmogų veikti prieš gyvūnų išnaudojimą, jei jis nuoširdžiai pats sau gali pasakyti, kad žinodamas apie tokį išnaudojimą nejaučia gailesčio. Įsivaizduokime, kad paklausiame kokio nors Tomo: „Tomai, ar tau negaila kiaulių, kurios nuo gimimo nemato dienos šviesos ir žalumos, o užaugusios laikomos tokiame ankštame garde, kad negali apsisukti.“ - „Ne, negaila“, guviai atsako Tomas ir toliau karposi nagus. Jis bent jau neveidmainiauja.
Tačiau, būdamas (ar būdami) gyvūnų pusėje, mes norime sumažinti prievartos kiekį šiame pasaulyje (juk pagrindinis noras - ne veidmainystę išravėti) ir dėl to bandome prie problemos prieiti pro kitus vartus. Mūsų visuomenė susideda iš įvairaus emocingumo žmonių. Skiriasi ir užuojautos objektai: vaikai, seni žmonės, gyvūnai, kultūrinis paveldas, neįgyvendinti žmonių talentai, tautiškumas. Kiekvienas jausmingas asmuo jaučia, ko jam labiausia gaila, kai tai yra naikinama ar niokojama. Tačiau tokia įvairialypė visuomenė sugeba gan darniai sugyventi ir prisilaikyti bendrų taisyklių: įstatymų, papročių, ir kt. Pastarosios taisyklės kyla iš ne tokio gausaus būrio principų, vertybių, kurie dažnai būna sukoncentruojami į trumpas, palyginti su išvestinių taisyklių gausybe, ir įtaigias formuluotes, pvz., konstitucija, 10 dievo įsakymų, komunistų partijos manifestas. Dar neturėtų būti aišku, kur lenkiu, todėl paprašysiu kantrybės.
Taigi, visuomenė yra susiformavusi vertybes. Apžvelgiant civilizacijos įstoriją, panašu, kad vertybės vystosi, gausėja ir vis labiau kontroliuoja mūsų gyvenimą, kitaip sakant, mes įgyjam vis daugiau reikalavimų sau. Nors iš vienos pusės tai - suvaržymas, iš kitos - pakylėjimas. Vertybės, galbūt sutiksite, - žmoniškumo požymis. Ir, reikia manyti, siekdami tobulėti, kas mus bevestų - Dievas, smalsumas ar baimė išnykti - žmoniškumą mes norėtume auginti.
O dabar apie labai konkretų aukščiau išvesto požiūrio pritaikymą. Pastebėkime, kaip į mūsų visuomenės vertybių sąrašą palaipsniui atėjo tolerancija silpniesiems ir jų lygiateisiškumas. Taip garbinamojoje Atėnų demokratijoje pilnaverčiai piliečiai buvo tik dalis vyrų. Kiti - vergai, moterys - buvo kito visuomeninio lygmens veikėjai. Taurūs ir širdį glostantys istorijos puslapiai apie vergovės panaikinimą, turto cenzo panaikinimą balsavimui, baudžiavos pabaigą, moterų teises balsuoti ir gauti išsilavinimą, socialinės apsaugos gimimą, medicinos progresą. Didelė dalis šių žmonijos progreso apraiškų nenaudingos ekonomiškai (o gal ir emociškai) dominuojančiai klasei, bet vis dėl to įvyko.
Pasitaikė radikaliai alternatyvių ideologijų, kurios skatino atsikratyti neįgaliaisiais, skatinti stipriųjų reprodukciją, laimėti kovoje už būvį prieš silpnesnius, šiuos fiziškai naikinant. Net jei ši labai konkrečiai įvardinama ideologija buvo idealistinė, o ne pagrįsta ekonominiais interesais ir asmeninėmis ambicijomis, esame prieš faktą, kad ji neišgyveno ir buvo tradicinių vertybių atstovų nugalėta. Tai verčia manyti, jog žmoniškumas yra tipiška žmogaus savybė, ir vystydamasis žmogus ją labiau įgyvendina.
Todėl aš nematau, kodėl dėsningai besivystanti žmonija nepaaukotų dalies savo ekonominės santvarkos, kad į užjaučiamųjų ir globojamųjų sąrašą nepriimtų dar vienos silpnesniųjų klasės - gyvūnų. Kadaise buvę natūralūs priešai ar rimti konkurentai dėl maisto, dabar jie yra išnaudojamųjų pozicijoje, ir gyvenantis visuomenėje žmogus, turintis namą, telefoną, šautuvą policininko rankose, baimę gyvūnams jaučia ne taip jau dažnai. Pasitikrinkime savo emocijų stalčių: jei ten nebėra baimės, ar šalia yra pasigėrėjimas, meilė ir užuojauta?
